Ar galiu sakyti, kad mano stilius yra originalus? Arba, kad esu "nepriklausoma mąstytoja"? Arba "nepriklausoma   kūrėja" (turinio/dizaino/meno/stiliaus ir tt)? O gal net "originali asmenybė'?

Šią vasarą didžioji dauguma socialinių tinklų turinio buvo užpildyta filmo apie lėlę komunikacija, kurią kaip kempinės sugėrėme kone visi. Niekas nekvestionavo skanu/neskanu, patinka/nepatinka, ar tu esi Bratz tipo ar Barbės, tiesiog go Barbie, or go Home. Net rožinė spalva susitapatino su filmo veikėja.

"Barbie" filmas ir kartu su juo sekusi minia labai gerai atskleidė, kiek originalumui ištiesų yra vietos. Autentiškas stilius ok, bet viskas turi suktis Barbės ribose. Viso pasaulio itakūnai, garsenybės ir kiti madai neabejingi žmonės stengėsi "išlaužti" geriausią Barbės versiją, kūrė turinį, stilių ir net investavo į tai pinigus. O geriausia, kad nieko nereikėjo net versti to daryti, visa tai vyko savaime :)  Dėl tokios marketingo strategijos filmo kūrėjams ploju atsistojus! Nėra ko slėpti, tokio rezultato norėtų betkuris kūrėjas ar verslininkas, nes toks "trendinimas" yra savo veiklos monetizavimas. Žvegiant iš bios pusės, ištiesų būtų įdomu giliau pasidomėti kas šios genealios marketingo strategijos autorius.

Filmo dar nemačiau, tai ne filmo apžvalga, todėl jo neaptarinėju. Mane kur kas labiau neramina visuomenės gebėjimas priimti savarankiškus sprendimus. Kaip gali būti, kad visi vienu metu, visame pasaulyje pajaučiama meilę lėlei, kuri jau buvo nurašyta į paraštes, dėl savo nerealistiškus-standartus-keliančio-kūno, kas šiais laikais jau prilyginama kone hate-speech? Ai tiesa, ne visiems ji patiko. Buvo tokių, kurie rinkosi kitą filma - Oppenheimer. Kur aš linkstu? Tarsi duodami du pasirinkimai - Rožinis, naivus žavus filmas, su viena gražiausių aktorių žemėje ir ant kitos svarstyklių pusės - tamsus, rimtas, paremtas tikra istorija filmas apie WWII. Galima būtų teigti, "žinoma, kaip apdairu, tokiu būdu pateninami visokių žiūrovų skoniai".

O kas jei nėra tų visokių žiūrovų? O kas jei, mes mėgtame tik tai, ką mums duoda mėgti, sukuriant iliuziją, kad galime rinktis ir galvoti, kad tai mes savarankiški ir Tokie originalūs, viską patos pasirinkom.

Can I say my style is original? Or that I am an "independent thinker"? Or "independent   developer" (content/design/art/styling etc.)? Or maybe even an "original personality"? This summer, the vast majority of social media content was filled with communications from a movie about a doll, which almost all of us absorbed like sponges. No one questioned tasty/untasty, like/dislike, whether you are a Bratz type or a Barbie, just go Barbie, or go Home. Even the color pink became identified with the character of the film. The "Barbie" movie, and the crowd that followed it, showed very well how much room there really is for originality. Authentic style is ok, but everything has to be within Barbie's limits. Bodybuilders, celebrities and other fashion-conscious people from all over the world tried to "break" the best version of Barbie, created content, style and even invested money in it. And the best thing is that you didn't even have to force anyone to do it, it all happened by itself :) I give the filmmakers a standing ovation for such a marketing strategy! There is nothing to hide, any creator or entrepreneur would like such a result, because such "trending" is the monetization of one's activity. Looking at the bio, it would be really interesting to find out more about who is the author of this genius marketing strategy. I haven't seen the movie yet, this isn't a movie review, so I'm not discussing it. I am much more concerned about society's ability to make independent decisions. How is it possible that all at the same time, worldwide love is felt for a doll that has already been marginalized because of her unrealistic-standards-raising-body, which is now almost equated with hate-speech? It's true, not everyone liked it. There were those who chose another film - Oppenheimer. Where am I leaning? It's like two choices are given - a pink, naive charming film with one of the most beautiful actresses on earth and on the other side of the scale - a dark, serious, based on a true story, a film about WWII. It could be said, "of course, as prudent, in this way the tastes of all kinds of viewers are satisfied". And what if there are no such viewers? And what if we only like what we are given to like, creating the illusion that we can choose and think that we are independent and so original, we will choose everything.